Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Neries dešiniajame krante, 18 km į pietvakarius nuo Širvintų, 35 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Kerniaus ir Piliakalnio).
Miestelis garsus Kernavės piliakalniais, kuriems XIX a. sugalvoti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis.
Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, įkurtas 1989 m., nuo 2004 m. yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Į šiaurės rytus nuo miestelio telkšo nedidelis Kernavės ežeras (arba Pragarinės ežeras).
Archeologiniais duomenimis, apylinkėse IX–VII tūkstantmetyje pr. m. e. buvo senovės gyvenvietė, kuri vėliau išsiplėtė. Remiantis istoriniais šaltiniais įprasta manyti, kad Kernavė įsikūrusi XIII-XIV a. dešiniajame Neries krante (dabar vadinamame Pajautos slėnyje), ir tuo metu buvo svarbus miestas bei pirma aiški valdovo rezidencija su galinga gynybinių įtvirtinimų sistema. Pajautos slėnyje 1986 m. aptiktas III a.–IV a. miestas (Žemutinė Kernavė senesnė, klestėjo iki kryžiuočių laikų, kai jų antpuoliams prasidėjus turėjo persikelti į piliakalnius ir Aukštutinę Kernavę). Archeologiniai radiniai rodo, jog čia gyveno labai specializuoti amatininkai (juvelyras, kauladirbys), pagal rastus importinius papuošalus galima spėti čia gyvenus turtingus miestiečius. Kernavėje gyveno ir pirmieji Lietuvos pirkliai Remeišis ir Studila (minimi XIII a. pabaigoje Rygos skolų knygoje), dirbo daug amatininkų.
Kernavė XIII a. buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. XII a.-XIV a. jo papėdėje, Pajautos slėnyje, išaugo viduramžių miestas, turėjęs apie 3–4 tūkstančius gyventojų. Jame buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. Keliama hipotezė, kad čia galėjo būti Mindaugo sostinė.
Kernavė pirmąkart minima 1279 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje. XIII a.–XIV a. Kernavė Lietuvos teritorijoje užėmė ypatingą vietą, buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, čia iki 1321 m. buvo valdovų rezidencija, dažnai vadinama pirmąja Lietuvos sostine.
Kernavė suklestėjo Traidenio (1269–1282 m.) ir Vytenio (1295–1316 m.) valdymo laikais, turėjo viduramžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos piliakalnis ir Mindaugo sosto piliakalnis), įtvirtintas papilys – Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Prie rezidencijos, Pajautos slėnyje bei viršutinėje terasoje į vakarus ir šiaurės nuo piliakalnių, kūrėsi žemutinis miestas – neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai, kurie užėmė keliolika hektarų. Žemutiniame mieste susiklostė gatvių, brastų ir prekyviečių (Neries krante) tinklas. Kūrėsi atitvertos 8-10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyventojų pastatais ir dirbtuvėmis. XIII a. pabaigoje gyventojai vertėsi amatais, vietine ir tarptautine prekyba. Kernavės pirkliai minimi 1290 m., 1303 m. Rygos skolų knygoje. Mirusieji laidoti Kriveikiškio kapinyne. Miestas pirmą kartą minimas 1380–1390 m. Rusios miestų sąraše, manoma, Kernavėje XIV a. buvo apie 500 gyventojų.
XIV a. pirmoje pusėje, išaugus Vilniui, Kernavė tapo daline kunigaikštyste, kurią valdė Gedimino sūnus Manvydas. Pilių kompleksą 1365 m. sudegino kryžiuočiai, dar kartą pilys buvo sudegintos 1390 m. pačių miesto gynėjų, vadovaujamų Algirdo sūnaus Vyganto, per atsitraukimą. Po Vyganto mirties 1392 m. Kernavė tapo Lietuvos kunigaikščio Kernavės dvaru, iš pradžių valdomu Traidenio giminės palikuonių Astikų; Kristinas Astikas iš Kernavės minimas 1413 m. Horodlėje gavęs Trimitų herbą. Vėliau Kernavės dvarą valdė Podbereskiai, Hlebavičiai, Kurnickiai, Ryminskiai, Despot Zenovičiai, Bžostovskiai, Bialozorai.
XV a. pr. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Kernavės rašė laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, fundavo pirmosios bažnyčios statybą (pastatyta iki 1430 m., apie 1698 m. ir 1738 m. perstatyta). Prie bažnyčios ir dvaro, viršutinėje terasoje, ėmė kurtis Naujoji Kernavė. Senoji Kernavė, buvusi Pajautos slėnyje, atiteko bažnyčiai, 1522 m. Žygimanto Senojo privilegijoje minima ten buvus bažnyčios pievas. 1571 m. Žygimantas Augustas Kernavei suteikė Magdeburgo teises (1792 m. atnaujintos, suteiktas herbas). XVI a. buvo pavieto centras, nuo XVII a. vidurio – seniūnija.
Karai su kryžiuočiais ir vidaus tarpusavio kovos sutrukdė tolesnę Kernavės raidą. Ją nustelbė Trakai, Vilnius ir kiti administraciniai-politiniai centrai.
1777 m. kurį laiką veikė parapinė mokykla. 1792 m. gegužės 25 d. Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą. Tačiau po keleto metų Abiejų Tautų Respublikai suirus, Rusijos imperijos naujų miestų priešininkai savivaldą panaikino. Bažnyčios žemės valdas 1843 m. perėmė valstybė. Dvaras sunyko po XIX a. septinto dešimtmečio reformos.
Už 1 km į rytus nuo Kernavės 1920–1939 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija.
1924 m. įsteigta pradžios mokykla, 1949–1973 m. septynmetė, aštuonmetė, vėliau Juozo Šiaučiūno pradinė mokykla, dabar Musninkų mokyklos skyrius.
1940–1949 m. kalinti ir ištremti 20 gyventojų, 1941 m. įkalintas ir mirė lageryje mokytojas Kernavės muziejaus įkūrėjas Juozas Šiaučiūnas. Kernavės apylinkėse 1945–1948 m. veikė Didžiosios Kovos apygardos partizanai. 1950–1995 m. Kernavės apylinkės, 1950–1992 m. kolūkio centras.
Nuo 1979 m. Kernavėje pradėti nuoseklūs archeologiniai tyrimai, kurių metu rastus vertingus daiktus galima pamatyti Kernavės archeologiniame muziejuje. 1989 m. įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 1998 m. patvirtintas Kernavės herbas.
Pavadinimo kilmė
Miestelio vardas tikriausiai hidroniminis, nuo Neries dešiniojo intako Kernavės. Jo forma nuo XIII a. beveik nepasikeitė. Lietuvoje aptinkama bene 5 vandenvardžiai, turintys tokią pačią ar panašią šaknį. Pats upelio vardas sunkiai paaiškinamas, kadangi dabar beveik nėra likę identiškų žodžių kernavei paaiškinti. B. Kviklys manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio rajone.
Kai kurie autoriai mano, kad miestelis pavadintas pagal legendinio įkūrėjo Kerniaus vardą.
Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštystės metraštyje teigiama, kad kunigaikštis Kernius apie 1040 m. ne tiktai įkūrė pirmąją Lietuvos sostinę, bet ir sugalvojo Lietuvos vardą. Legendos ir padavimai byloja, kad kunigaikštis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti ant piliakalnio.
Legendos
Kernavės piliakalniai apipinti legendų. Kažkur nuo čia būta požeminio kelio į Trakus ir Vilnių. Kernavėje jis uždarytas geležinėmis durimis, prie Trakų – sidabrinėmis, prie Vilniaus – auksinėmis.
Lizdeikos kalnas pavadintas taip dėl to, kad jame gyvenęs vyriausiasis krivis Lizdeika. Po to, kai 1387 m. įvesta krikščionybė ir Vilniuje nugriauta Perkūno šventykla, Lizdeika iki pat mirties kartu su vaidilutėmis kurstęs ugnį ant Aukuro kalno, nuo jo sakydavęs pamokslus žmonėms ir aiškindavęs sapnus. Gražiausia Lizdeikos vaidilutė buvusi Pajauta, jos garbei pavadintas nuo piliakalnių papėdės nusidriekęs Pajautos slėnis.
Informacija paruošta reminatis: https://lt.wikipedia.org
Nuotraukos: www.turistopasaulis.lt
GPS: 54.88409, 24.85227
Žemėlapis:
Jums gali prireikti, turistinio inventoriaus nuoma: