Rambyno kalnas – lankytina vieta Pagėgių rajone

Rambyno kalnasRambyno kalnas (45,4 m virš jūros lygio) yra 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Rambyno regioninis parkas yra viena iš Lietuvos saugomų teritorijų, esanti Europos Sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Legendomis ir padavimais garsėjantis Rambyno kalnas vasarą sulaukia tūkstančių turistų, susipažįstančių su Panemunės įžymybėmis. Lankytojus čia traukia nuo kalno apžvalgos aikštelių atsiverianti panorama į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės (dabartinio Sovetsko) miesto bokštus.
Prieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės – klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis – t. y. Nemuno ir Jūros upių artumas – lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje.
I–VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvų centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios Kryžiuočių ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau, dėl nelygių jėgų, ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, susiliejo su greta gyvenusiomis prūsų ir lietuvių gentimis. Spėjama, kad ant Rambyno galėjusi stovėti Ramigės pilis, kurią 1276 m. sunaikino kryžiuočiai.

Rambyno kalnas
Minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį,  1928 metais, Mažosios Lietuvos šviesuoliai  Martynas Jankus ir Juozas Adomaitis ant Rambyno sumanė pastatyti aukurą. 1939 metais, Klaipėdos kraštą užgrobus vokiečiams, aukuras buvo nugriautas. Šiandien ant kalno stovi sovietmečiu pastatytas aukuras. Šalia dar yra M. Jankaus ir J. Adomaičio statytojo aukuro viršūnė, kuri ne taip senai buvo surasta Nemuno upės pakrantėje.
Senovėje Rambyno kalnas buvo daug aukštesnis, jame stovėjo skalvių pilis Ramija (Ramige). Šią pilį 1275 m. paėmė Sembos fogto Ditricho vedami kryžiuočiai. Pilis buvo sugriauta, dalis jos gynėjų paimti į nelaisvę, kiti – išžudyti. Šiandien Rambynu vadinama tik likusi kažkada didelio piliakalnio papėdė. Didelė jo dalis, Nemuno paplauta, nugriuvo 1835 m. ir vėliau. Kokio aukščio jis buvęs, tiksliai nežinoma, tačiau viename iš 1867 m. aprašymų nurodoma, kad Rambynas buvęs vos 150 pėdų aukščio. Tad galima manyti, jog po pirmosios kalno griūties 1835 m. jo aukštis siekė 47 metrus. Didelė Rambyno griūtis įvyko ir 1878 m. liepą, kalnas slinkęs ir 1926 m. vasarą. Šiandien jo aukštis nuo Nemuno upės horizonto yra 40 metrų.

Rambyno kalnas Rambyno kalnas
1992 m. įkurtas Rambyno regioninis parkas, pats kalnas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą kaip mitologinis objektas. Saugoma teritorija užima 4520 hektarų.
Didėjančio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė Rambyno šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos, pažeistą šlaitą ardė ir gamtos faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą.
2002 m. pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai. 2003 m. šie darbai baigti. Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti įrengti ąžuoliniai laiptai su tarpinėmis ir apžvalgos aikštelėmis.
Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių – Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Šventasis kalnas apipintas legendomis ir padavimais. Pasak jų, šį kalną laimino ir saugojo pats dievas Perkūnas ir deivė Laima.
Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.

Rambyno kalnas
Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties.
Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis – kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 m. akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje.

Nuotraukos: www.turistopasaulis.lt

GPS: 55.0817, 21.97334
Žemėlapis:


Žiūrėti Turisto pasaulis didesniame žemėlapyje

Jums gali prireikti, šiltukai:
šiltukai

Rašyti atsiliepimą arba komentarą