Šatrijos piliakalnis, arba dar vadinamas Luokės piliakalnis yra Telšių rajone, Luokės seniūnijoje, prie Pašatrijos kaimo. Piliakalnis įrengtas vienoje aukščiausių Žemaitijos kalvų ( 228,7 m). Nuo kalvos matyti ir kiti didesni kalnai – Medvėgalis, Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė, matosi Telšių katedros bokštai. Ant kalno pastatytas didelis medinis kryžius. Kalno apylinkės priklauso Šatrijos kraštovaizdžio draustiniui, kuris užima 813 ha.
Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitas labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio. Aikštelė viršuje – ovalios formos, 60×60 m dydžio. Ryškūs pylimai pietinėje šlaito pusėje. Kitur jie gerokai apardyti, nes anksčiau piliakalnio šlaitai buvo ariami.
Pagal archeologinius radinius Šatrijos piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio antra puse – II tūkstmečio pradžia. Kalvoje rasti archeologiniai radiniai: degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmeniniai kirvukai. Kalvos viršuje XIV a. stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonių gyventa dar nuo II a. pr. m. e. Čia galėjo būti vienas svarbiausių pagonių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus krikščionybę. Viduramžiais buvo net mėginta pervadinti kalvą šv. Juozapoto kalnu, bet šis pavadinimas neprigijo.
Pasakojama, kad nuo seno ant kalvos renkasi visos Žemaitijos raganos. Kažkada jos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus įlinko. Kita legenda pasakoja, kad kažkada per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas prisipylė pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Kur buvusios kur nebuvusios čia pat atlėkė pelės, kurios pragraužė kišenes ieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiuto ir sušuko: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“ Pelės kaipmat išsilakstė, ir taip prigijo Šatrijos pavadinimas.
Kasmet, trečiąjį liepos šeštadienį, senojo žemaičių tikėjimo tesėjai susirenka ant Šatrijos švęsti Gabijos šventės.
Žiūrėti Turisto pasaulis didesniame žemėlapyje