Šavašos pažintinis takas 1,5 km
Šavašos pažintinis takas – tai pėsčiųjų takas palei vaizdingą Šavašos upę. Tako ilgis – 1,5 km.
Šavašos pazintinis takas
Šavaša – ypatinga Lietuvos upė. Jos slėnio vaizdingiausia atkarpa pačiame žemupyje, kuriame įrengtas Šavašos pažintinis takas. Čia upės slėniai – svaiginančio aukščio, o vandenys krenta net 11 metrų kas vieną kilometrą. Kaip tikroje kalnų upėje! Šavašos kintanti nuotaika ir malonus čiurlenimas pavergs kiekvieno keliautojo širdį, o aukšti slėniai, kraštovaizdis svaigins ir reikalaus šiek tiek jėgų ir turistinių įgūdžių.
Trasa pažymėta rodyklėmis, o take įrengtos 7 stotelės.
TAKO STOTELĖS 
1. Bebrynė. Upinis bebras – stambiausias Lietuvos graužikas. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje yra ne mažiau kaip 50-60 tūkstančių bebrų. Bebrų užtvankos stabilizuoja vandens nuotėkį ir sudaro palankias sąlygas drėgmę ir pūvančią medieną mėgstantiems graužikams bei vandens paukščiams. Žmogaus ūkinei veiklai gyvūnas sukelia žalą.
2. Kertinė miško buveinė. Kertinės miško buveinės sudaro tik nedidelę dalį visų miškų, tačiau jose telkiasi palyginti daug kraštovaizdyje aptinkamų biologinės įvairovės elementų, ypač retų ar nykstančių rūšių. Tako kertinė miško buveinė išsiskiria dėl vertingų kraštovaizdžio elementų, ypač – upelio šlaitu.
3. Lūžų miškas. Lūžų miško plotas – apie 244 ha, suskirstytas į 6 kvartalus. Vyrauja mišrus miškas: auga eglės, drebulės, uosiai, beržai, ąžuolai, liepos ir pušys. Visas šias medžių rūšis galėsite pamatyti keliaudami taku.
4. Petrografinė stotelė. Petrografija – mokslas, tiriantis uolienų sudėtį, susidarymą ir paplitimą. Lūžų mitologinis akmuo – stambiagrūdžio granito pavyzdys. Jis kiek panašus į granitą. Riedulio paviršius grublėtas, nes dūlėjimo metu smulkesni ir minkštesni grūdeliai suyra ir iškrinta. Šis akmuo – XVI a. buvusios senovės lietuvių šventyklos liekana.
5. Geomorfologinė stotelė. Geomorfologija – mokslas, tiriantis Žemės paviršiaus formas, jų kilmę ir raidą. Būsite Šavašos upelio krante prie beveik 8 m aukščio upės šlaito. Liūčių ir sniego tirpsmo vandenys, nespėję susigerti į žemę srovelėmis tekėdami šlaitu į Šavašą, per keletą metų jame suformavo išgraužą. Giliausia išgrauža yra ties žiotimis, kur vandens ardomoji galia būna stipriausia. Apatinėje šlaito dalyje išgrauža tekančio vandens nešmenys nusėda ir klostosi išnašų kūgis.
6. Fliuvialinė stotelė. Fliuvialinis – susijęs su erozine (graužiamąja) ir akumuliacine (kaupiamąja) upių veikla, upinis. Būsite dešiniajame (nustatysite žiūrėdami pasroviui) Šavašos upės krante, apie 3 km atstumu nuo žiočių arba vietos, kur ji įteka į Šventąją. Kuo Šavaša išsiskiria iš kitų upelių? Nuvingiavusi 5 km Gražutės regioninio parko teritorija, Šavaša „neria“ žemyn 41 metrą. Tai reiškia, kad vidutiniškai kas 1 km upei reikia kirsti kiek daugiau negu 8-11 metrų, o tai jau tikrų tikriausios kalnų upės savybė! Ypatingai svarbus upės slėnis. Šią slėnio atkarpą teisingiau būtų vadinti kloniu: jį Šavaša paveldėjo iš ledynmečio laikų, kai Baltijos ledyno tirpsmo vandenys šiuo ruožu galinga srove tekėjos Šventosios upės slėnio link. Upės šerdis – jos vaga. Šavašos upės vagos plotis 2-5 m. Jeigu upė graužiasi per smėlingas nuogulas, jos dugnas smėlėtas: tokį Šavašos dugną pamatysite kiek paėję nuo stotelės upe aukštyn.
7. Kaip atsirado akmenys. Senieji krašto akmenskaldžiai, kurių tašyti akmenys buvo naudojami kelių tiesimui, bažnyčių, dvarų statybai, girnų gamyboje, sakydavę: kiekvienas akmuo turi savo veidą ir labai svarbu jį padėti taip, kad šis veidas būtų matomas. Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdęs: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet velniui nepatikęs toks darbas. Užsimanęs pakenkti dievui ir gamtai. Dėl to užsėjęs žemę akmenine sėkla – smulkiais grūdeliais, kurie labai gašiai augo ir plėtės. Per tris dienas užplėtę didžius žalumynų plotus. Matydamas velnio paikybę, dievas užsimanė patremti. Užleido didį šaltį, kuris šaldydamas sutraukė akmenis į didžius ir mažus gumulaičius. Traukiantis akmenims nuo šalčio, velniukai kai kuriose vietose šokinėjo, norėdami suturėti akmenis nuo gumulavimosi. Dėl to dabar daug akmenų esą su ženklais: rodos, kad žmogaus pėdos, karvių pėdos įsispaudusios tebesančios. Tai pasidarė jau nuo senų laikų, nuo pasaulio sukūrimo, akmenų pasėjimo… (Lietuvių liaudies sakmė)
Informacija parengta pagal Gražutės regioninio parko direkcijos medžiagą
Žiūrėti Maršrutai pėsčiomis didesniame žemėlapyje