Skališkių (Liucionių) uola – Lietuvos Respublikos geologijos paminklas. Tai keli geologiniai objektai viename: ola arba urvas, konglomerato uola, ir nuo jos lašantis šaltinis. Uola yra Neries dešiniajame krante, griovoje, miške už kelių šimtų metrų nuo Skališkių kaimo prieš upės srovę. Uolos papėdėje, prie pat upės, yra dar vienas šaltinėlis, ištekantis iš po akmens.
Skališkių uola dar vadinama Šventąja ola, uola ar atodanga, arba tiesiog skála. Arba pažymima pagal artimiausio kaimelio kitą pavadinimą – Liucionių ola. O dėl iš jos lašančio požeminio vandens ji žinoma ir kaip šaltinis – Verkianti ola. O pats Skališkių vietovės vardas, matyt, kilęs nuo žodžio uola (lenk. skała). Dar vadinama „verkiančia ola“.
Skališkių (Liucionių) uola – tai į konglomeratą susicementavusio žvyro luitas. Žvyro sluoksniuotumas ryškiai matomas. Jis čia sudaro didelius klodus, kaip ir priešingoje upės pusėje Skersabalių žvyro karjero telkinyje, o susiklostė čia tirpstant ledynams. Vėliau iš didelių ledyno tirpsmo vandenų likus tik nedideliam srautui – Neries upei – susiaurėjus ir besigilinant savo vagą, žvyro sluoksniai buvo atidengti ir čia prasidėjo gausus šaltiniavimas. Upės šlaituose išsiliejantis gruntinis vanduo patiria slėgio ir temperatūros kitimą, dėl ko jame esantys ištirpę karbonatai iškrenta į nuosėdas. Jie sluoksnyje, plona juostele apgaubdami smėlio smilteles ir žvyro apvalainukus, kaupiasi, kol užpildo visas tuštumas ir poras. Taip buvusios palaidos ir birios nuogulos tapo patvariomis ir kietomis uolienomis. Ola po juo susidarė vėliau, kai šlaito griova gilėjo. Vasarą vanduo nuo konglomerato laša nuolat. Besisunkiantis vanduo žemiau uolos išplovė žemes ir taip susidarė net iki 3 m aukščio bei iki 6 m horizontalaus į šlaitą gylio ola. Jos plotis ~15 m, aukštis ~2 m, gylis ~5 m. Žiemą oloje susidaro ledo stalaktitai ir stalagmitai, išryškindami tas vietas, pro kurias vanduo prasisunkia labiausiai. Tokių olų Lietuvoje yra vienetai.
Skališkių (Liucionių) uola buvusi piligrimystės vieta, pro kurią eidavo kelias link Vilniaus Aušros vartų. XIX a. virš uolos stovėjusi koplyčia ar didelis kryžius. Jau ne pirmą šimtmetį žmonės tiki, kad Skališkių oloje varvantis vanduo ir šalia esantis šaltinis turi stebuklingą galią – gydo sergančias akis. Olos viduje – dešimtys sudegusių žvakių, palikti šventųjų paveikslėliai, rožiniai.
Padavimas byloja, kad kažkokiai į šią vietą atvykusiai poniai krentančiu uolos vandeniu savo šuniukui akis išplovus, vanduo prarado galią žmonėms padėti. Antrasis padavimas pasakoja, kad vienas įdomumo apimtas sielininkas panoro nusilaužti uolos gabalą ir su savimi pasiimti, tačiau jo plaustas ėmė skęsti, neleisdamas priartėti.
Jums gali prireikti: