2015 m. kovo 4 dieną po renovacijos naujai duris atvėrė Burbiškio dvaras, esantis Anykščių rajone.
Burbiškio dvaras yra įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių. Anykštos upės kairiajame krante stovi rūmai – XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo epochos statinys. Prie jo prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų. Burbiškio dvaro rūmai, 1853 metais pastatyti Lietuvos – Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni gražiausių Anykščių krašte. Visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.
Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų (kiemų) sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis. 1729 m. nurodyta, kad tuo metu jau Vilniaus universitetui priklausantį dvarą valdo prižiūrėtojas jėzuitas Motiejus Voroničius , o dvarui taip pat priklauso Burbiškio, Niūronių ir Vosgėlių kaimai. 1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius žymiam architektui Povilui Gižickiui užsako nedidelio dvaro projektą. Stanislovo sūnus Jonas Venclovavičius to meto istoriniuose dokumentuose minimas kaip pirmasis Venclovavičių giminės dvaro savininkas. XVIII a. pabaigoje Burbiškio dvare prasideda didikų Venclovavičių valdymo epocha, trukusi apie pusantro šimtmečio ir palikusi ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje. Po Jono dvarą valdė jo sūnus Ivonas , kurio šeimininkavimo laikotarpiu, apie 1784 m., buvo įgyvendintas Gižickio dvaro projektas, užsakytas Ivono senelio Stanislovo dar prieš trisdešimt du metus. 1853 m. Ivono sūnus, Jono anūkas Anupras Venclovavičius perstatė dvaro rūmus į vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmų ansamblį, kuris išlikęs iki šiol. Aplink rūmus, Anykštos upės slėnyje, jis įveisė 5 ha parką su dailiomis medžių alėjomis. Anupras turėjo keturis sūnus. Po Anupro dvarą valdė jo sūnus Henrikas ir anūkas Žygimantas. Pastarasis perleido Burbiškį savo dėdei Danieliui, Henriko broliui. 1923 m. Danielius testamentu dvarą užrašė savo sūnui Otonui, tačiau tikrąja dvaro šeimininke tapo paskutinioji Danieliaus žmona Liudvika Venclovavičienė, Otono pamotė. Žmonės kalba, kad Liudvikos ir jos posūnio Otono santykiai nebuvo geri. Mirus tėvui, Otonas išvyko į Paryžių, 1931 m. pasirašė įgaliojimą Liudvikai Venclovavičienei tvarkyti visus turtinius reikalus, o pats į Burbiškį nebegrįžo. 1932 m. Liudvika Venclovavičienė dvarą su 82 ha žemės, likusiais po agrarinės reformos, pardavė iš JAV sugrįžusiam ūkininkui Petrui Kriaučioniui.
1932 m. dvarą iš Venclovavičių įsigijęs Petras Kriaučionis, 1933 m. pardavė jį ir 8 ha žemės jėzuitų kunigui Pranciškui Zabielai. P.Zabiela dvaro rūmų šiaurės rytų pusėje įrengė bažnyčią, kleboniją ir įkūrė parapiją, o vakarinė pusė atiteko pradžios mokyklai. 1947 m. sovietų valdžia nusprendė, kad bažnyčia ir mokykla negali gyvuoti po vienu stogu. Patalpos iš parapijos buvo atimtos ir nacionalizuotos. Burbiškių dvaro rūmai tapo mokykla, oficina – ūkio verslų dirbtuvėmis, tvartas su diendaržiu – ūkio kiaulide, svirnas – sandėliu, kiti pastatai – grūdų džiovyklomis, bulvių saugyklomis ir t.t. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro pastatai buvo grąžinti Panevėžio vyskupijos kurijai. Bažnyčia, negalėdama išlaikyti dvaro, pardavė jį privatiems investuotojams. Europos sąjunga, savo struktūrinių fondų lėšomis prisidėjo prie dvaro restauracijos, ir Burbiškio dvaras pakilo naujam gyvenimui.
plačiau: www.burbiskis.lt