Kretingos dvaras yra Kretingos miesto šiaurinėje dalyje. Ilgą laiką jį valdė grafai Tiškevičiai. Dabar čia yra Kretingos muziejus, Kretingos žiemos sodas (buvusi oranžerija), didelis parkas. Išlikusi dvaro alaus darykla (pastatyta 1838 m.).
Dvaro parko pradžia siejama su XVIII a. pabaigoje pasodintu vaismedžių sodu, kurį skaidė stačiais kampais susikertančios liepų alėjos. Į rytus nuo rūmų vedė kaštonų alėja. XIX a. 1-ojoje pusėje grafai Zubovai čia įkūrė angliško stiliaus parką.
Apie 1862 m. iš grafo Dmitrijaus Zubovo Kretingos dvarą išsinuomojo Juozapas Tiškevičius, kurį 1875 m. nusipirko ir į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją. Juozapas Tiškevičius iš pagrindų pertvarkė Zubovų statytus Kretingos dvaro rūmus. Juose įrengta puošni baltoji pokylių salė, raudonoji muzikos ir žalioji salės, darbo kabinetas, valgomieji salonai, Tiškevičių giminės atstovų portretų galerija, rūmų koplyčia. Prie rūmų pristatyta stiklinė oranžerija. Atnaujintas vaismedžių sodas ir parkas, kuriame augo iš įvairių pasaulio šalių atvežti medžiai ir krūmai. Mažalapių liepų alėjos 2 m aukštyje buvo karpomos ir sudarydavo ištisinį arkos formos tunelį. Alėjų susikirtimo vietose įrengtos apvalios, gerai apšviestos aikštelės, kuriose stovėjo altanos ir skulptūros. Parke buvo įrengti ornamentinio stiliaus rožynai ir gėlynai su fontanais ir skulptūromis. Dar vienas fontanas tryško iš skulptūros priešais rūmus. Rytų pusėje sodą juosė kaštonų alėja, o nuo gatvės skyrė akmenų ir plytų mūro siena. Sode buvo auginami fazanai ir vynuoginės sraigės. Parke buvo iškasti trys kaskadiniai tvenkiniai. Sode buvo leidžiama lankytis Kretingos miestelėnams ir apylinkių valstiečiams.
1891 m. mirus Juozapui Tiškevičiui Kretingos dvarą paveldėjo jo sūnus Aleksandras Tiškevičius, kuris jame apsigyveno su šeima. Jis puoselėjo tėvo suformuotą dvaro sodybą; teko rekonstruoti per gaisrą nukentėjusią vakarinę dvaro dalį. Buvo pertvarkytas žiemos sodas. Kretingos dvare Pirmojo pasaulinio karo metais šeimininkavo kaizerio kareiviai. Jie nuniokojo parką, sukėlė gaisrą, kurio metu sudegė rūmų vakarinis korpusas, nukentėjo koplyčia ir žiemos sodas. Grįžęs į Kretingą, grafas rūmus remontavo – pašalino vakarinio korpuso griuvėsius, apgriuvusią rytinio korpuso verandą ir balkoną, susiaurino laiptus. Aleksandro sūnus Kazimieras Justinas Tiškevičius atstatė karo metu sunaikintus pastatus, atkūrė žiemos ir vasaros sodus. Dvare atidarė saldainių, medaus ir sirupo dirbtuvę, kurios produkcija prekiavo miesto centre krautuvėje.
Įpūdingiausia Kretingos dvaro dalis yra žiemos sodas, kurį grafas Juozapas Tiškevičius. Sode augo vėduoklinės palmės, bananmedžiai, vijokliniai augalai. Tarp augalų tekančiuose upeliukuose gyveno dekoratyvinės žuvytės.
XX a. pradžioje grafas Aleksandras Tiškevičius Žiemos sodą sumažino. Po rekonstrukcijos sode pasodinta naujų retų augalų, kurie buvo rūpestingai prižiūrimi. 1915 metais Žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o Antrojo pasaulinio karo metu sodas buvo visiškai sunaikintas, pokario metais sodo patalpos vienu metu buvo paverstos ūkio arklidėmis, vėliau – sandėliu, mokyklos sporto sale, šiltnamiu. Tik 1987 m. Žiemos sodas buvo atnaujintas, pasodinti augalai.
Ištisus metus žaliuojančiame sode yra 500 rūšių augalų, o išvis yra apie 3800 vienetų. Beveik visi augalai yra suvežti iš egzotinių šalių. Pats seniausias sodo „gyventojas“ – trisdešimtmetė araukarija. Tai medis, atrodantis kaip eglė, tačiau augantis šiltuosiuose kraštuose.
Panašaus amžiaus yra ir fikusas. Jis yra ir aukščiausias Žiemos sodo augalas. Tai šilkmedinių šeimos augalas, tipiškas atogrąžinių Indijos miškų atstovas. Jo kamiene yra baltų pieniškų sulčių, turinčių 17,3 proc. kaučiuko. Pagrindinis kamienas gali būti iki 10 metrų storio, o apie jį – iki 1300 šalutinių kamienų ir 3000 mažesnių orinių šaknų. Kai fikusas auga natūraliai, jo vainiko šešėlis vidurdienį kartais užkloja daugiau kaip hektarą žemės. Medis auga iki 3 tūkst. metų. Dar žiemos sode yra augalų iš Indonezijos, Indijos, Brazilijos autogrąžinių (tropinių) miškų, Afrikos ir Meksikos dykumų. Šiuo metu jau yra suformuotos nemažos kaktusinių, agavinių, lelijinių, storalapinių, ajerinių, šertvinių, šilkmedinių, begoninių ir maratinių augalų šeimų kolekcijos. Vienas įdomesnių augalų, augančių žiemos sode – monstera (Monstera deliciosa), dar vadinama „verksne”. Tai ajerinių šeimos Pietų Amerikos drėgnųjų atogrąžinių miškų augalas – liana. Savo šliaužiančiu tamsiai žaliu stiebu monstera aukštai įsliuogia į kitus medžius. Iš 7-8 metrų aukščio kaip virvės kabo nukarusios orinės 1-2 cm storio šaknys – „Tarzano virvės”. Monsteros lapai dideli, tamsiai žali, skylėti. Žiedai įdomūs, primena kalijos žiedus. Vaisiai panašūs į kukurūzų burbuoles. Prinokę jie kvepia kaip ananasai, yra valgomi. Kai ore susikaupia daug drėgmės, monstera „verkia”. Tai savotiškas barometras, padedantis prieš parą atspėti, kad bus lietingas oras.
Informacija paruošta remiantis: https://www.kretingosmuziejus.lt
Nuotraukos: www.turistopasaulis.lt
Nuotraukos: www.turistopasaulis.lt
GPS: 55.8998, 21.2484
Žemėlapis:
Žiūrėti Turisto pasaulis didesniame žemėlapyje
Jums gali prireikti, gertuvės :